Peptidais (išvertus iš graikų kalbos reiškia “suvirškintas”) vadinami trumpi amino rūgščių polimerai (junginiai - grandinėlės), sujungti peptidinėmis jungtimis. Peptidai – tai baltymų fragmentai. Nuo baltymų peptidai skiriasi mažesniu molekulės dydžiu: juos sudaro nuo 2 iki 50 amino rūgščių. Jungtys tarp amino rųgščių yra stirpios ir esant normalioms sąlygoms (neutralus pH, temperatūra 37 laipsnių) organizme gali būti suardomos tik veikiant specialiems proteolitiniams fermentams.

Pavadinimą peptidams davė vokiečių chemikas G.E.Fišeris, 1900 metais paskelbęs hipotezę, jog peptidai sudaryti iš amino rūgščių, tam tikromis jungtimis sujungtų į grandinėlę. Jau 1902 m. jis įrodė peptidinių jungčių egzistavimą, o 1905 m. pasiūlė metodą, leidžiantį laboratorinėmis sąlygomis sintezuoti peptidus. 1953 m. buvo sintezuotas pirmasis polipeptidinis hormonas oksitocinas.

Šiandien žinoma daugiau kaip 1500 peptidų rūšių, nustatytos jų savybės, sukurti sintezės metodai.

Visuose gyvuose organizmuose peptidai yra nuolat sintezuojami ir reguliuoja fiziologinius procesus. Peptidų savybės priklauso nuo peptidinės struktūros, t.y. nuo amino rūgščių sekos grandinėje, taip pat nuo molekulės sandaros ir jos erdvinės konfigūracijos.

Jeigu organizme peptidų sintezei reikia kelių minučių, tai laboratojoje analogiškas procesas užtrunka kelias savaites, o sintezės metodui sukurti prireikia kelerių metų.

Peptidai pasižymi dideliu fiziologiniu aktyvumu ir reguliuoja įvairius biologinius procesus, sąlyginai juos galima suskirstyti į keletą grupių: hormonai (gliukagonas, oksitocinas, vazopresinas ir kt.); medžiagos, reguliuojančios virškinimą ir apetitą (gastrinas); junginiai, pasižymintys nuskausminančiu veikimu (opioidai); organinės medžiagos, reguliuojančios aukštąją nervinę veiklą, atminties ir mokymosi, baimės, pykčio ir kt. jausmų atsiradimo mechanizmus (neuropeptidai); reguliuojančios arterinį kraujospūdį ir kraujagyslių tonusą (angiotenzinas, bradikininas), sąlygojančios organizmo imuninę sistemą (timopotinas, timozinas).

Visa gyvybė Žemėje egzistuoja dėka peptidų ir baltymų, kurie perduoda informaciją, ir DNR, kuri taip pat neša informaciją, tačiau yra tik matrica ir pati viena yra neaktyvi. Peptidas tarsi raktas prie spynos jungiasi prie specifinio DNR fragmento ir inicijuoja specifinio (būdingo tik tam audiniui, organui, organizmui) baltymo gamybą. Organizme peptidas yra informacijos nešėjas tarp ląstelių, atsakingas, kad viskas funkcionuotų teisingai. Jeigu ląstelė sveika, tai ir audinys, ir organas bus sveikas ir tinkamai atliks savo funkcijas. Jeigu ląstelės darbe yra nukrypimų, tai atsilieps audinio ir viso organo veiklai, pasireikš liga.

Dauguma vaistinių preparatų – neorganinės kilmės medžiagos, iš kurių organizmas negali sukurti nė vienos gyvos ląstelės. Jų pagrindinis veikimo mechanizmas – blokuoti gamybą nespecifinio (neteisingo, organizmui svetimo) baltymo, kurią organas pradėjo sintezuoti. Deja, dažniausiai nesigilinama: o kodėl tas organas gamina sau svetimą baltymą? Medikamentinės priemonės dažniausiai ne gydo, bet kovoja su pasekmėmis. Dar būna vartojama pakaitinė terapija, kai su liga kovojama papildant organizmą “gatavais produktais”- vitaminais, hormonais, mikroelementais, kurių jis pats nepajėgia gaminti arba daro tai nepakankamai. Tokiu atveju organizmo sistemos, kurios turėtų tai atlikti, pradeda “tinginiauti”, ląstelės praranda savo funkcijas kaip nereikalingos.

Kad organas pradėtų vykdyti savo funkcijas, jis turi grįžti į sveiką, į pradinę padėtį, t.y. atstatyti savo pradinę veiklą. Organizmui reikia padėti atsistatyti, o ne tik kovoti su pasekmėmis.

Peptidiniai bioreguliatoriai – nauja vaistinių preparatų klasė. Remiantis St.Peterburgo mokslininkų technologija, iš gyvūnų organų buvo išskiriami peptidai, pasižymintys specifiniu poveikiu, (t.y. veikiantys konkretaus organo, iš kukio jie buvo išsirti, audinius) ir gebantys optimizuoti ląstelių metabolizmą. Išskirtinė ir svarbiausia peptidų savybė yra reguliacinė: jie iki normalaus lygio stimuliuoja susilpnėjusias ir/arba slopina per aktyvias ląstelių funkcijas.