Sąvoka „kamieninės ląstelės“ pirmą kartą paminėta Rusijoje praeito šimtmečio pradžioje. Histologas A. A. Maksimovas, tyrinėdamas kraujodaros procesą, padarė išvadą, kad egzistuoja tokios ląstelės. Kokios tai ląstelės ir kokios jų savybės?

Kamieninės ląstelės duoda pradžią visoms kitoms organizmo ląstelėms – odos, nervinėms, kraujo ir kt. Kamienines ląsteles galima išskirti ir auginti audinių kultūroje. Sugebėjimas transformuotis į daugybę įvairiausių ląstelių tipų leidžia kamieninėms ląstelėms vadintis svarbiausiu atstatančiu organizmo rezervu, panaudojamu įvairios kilmės defektų šalinimui.

Kamieninės ląstelės geba pavirsti visų audinių ląstelėmis: kraujo, vidaus organų, raumenų ir kaulinių audinių, odos, nervų ir kt. Ankstyvosiose vystymosi stadijose žmogaus vaisius sudarytas beveik vien iš kamieninių ląstelių, kurios palaipsniui specializuojasi, t.y. iš jų išsivysto organizmo audiniai ir organai. Taigi, kamieninės ląstelės yra tarsi organizmo statybinė medžiaga. Be to, jos tiesiogiai dalyvauja regeneraciniuose procesuose ir lėtina senėjimą. Dėl gabėjimo virsti bet kuriomis organo ar audinio ląstelėmis, kamieninės ląstelės atlieka „greitosios pagalbos“ vaidmenį: jeigu organizme kurioje nors vietoje atsiranda sutrikimas, jos keliauja ten ir pakeičia ligotas ar pažeistas ląsteles, taip pagelbėdamos audiniui ir organui atstatyti savo veiklą. Kuo žmogus vyresnis, tuo mažiau jo organizme gaminasi kamieninių ląstelių, todėl senstant organizmo atsistatymo galimybės palaipsniui silpsta: seni žmonės dažniau serga ir  sunkiau sveiksta.

Žmogaus organizme yra apie 50 milijardų nuolat atsinaujinančių kamieninių ląstelių. Metams bėgant, šių gyvų statybinių „plytelių“ kiekis mažėja – jos turi vis daugiau darbo, o pakeisti jas nėra kam. Jau nuo dvidešimtų žmogaus gyvenimo metų kamieninių ląstelių pradeda mažėti, o sulaukus 70-ties, jų lieka visai nedaug, o ir tos pačios praranda universalumą – nebegali transformuotis į nervines ląsteles.

Didžioji dalis kamieninių ląstelių yra kaulų čiulpuose ir labai nedidelis kiekis kituose organuose. Kamieninių ląstelių atsargos nėra didelės, todėl kartais nepavyksta savarankiškai atstatyti prarastas ląsteles (kai labai didelis pažeidimo židinys, kai organizmas nusilpęs, kai žmogus senas). Tačiau mokslininkai jau moka nukreipti kamienines ląsteles „teisingu keliu“ – šioje medicinos srityje jų panaudojimo galimybės praktiškai beribės. Vieni kamienines ląsteles vadina panacėja nuo daugelio ligų, kiti jų naudojimą vadina grubiu ir pavojingu kišimusi į gamtą - visa tai kelia daugybę diskusijų. O kol kas negalima pasakyti, kuri pusė teisi, kadangi kamieninių ląstelių panaudojimas medicinoje yra tik eksperimentinėje stadijoje.